Kiekvienais metais antrasis ir trečiasis Advento sekmadieniai mums pasakoja apie Jono Krikštytojo veiklą Pajordanėje. Su kuo galėtume palyginti Joną Krikštytoją šių laikų supratimu? O ką, jei jį pavadintume dievišku kurjeriu? Žmogumi, kuris neša ir perduoda žinią iš aukštybių? Visiems Evangelistams Jonas Krikštytojas pasirodė nepaprastai svarbus. Nė vienas Evangelistas Krikštytojo skelbto dieviško pranešimo apie atsivertimą krikšto nuodėmėms atleisti nepraleido savo raštų gausume, o kaip tik išskyrė ir parodė Jono dieviškos žinios svarbą ir vertę.
Šiandien turime paklausti, ar moderniame pasaulyje vis dar galime ir privalome tęsti panašią dieviško kurjerio dalią savo gyvenamoje aplinkoje? Šiai misijai tinkamiausia sekmadienio šv. Mišių malda kartu su visa Dievo tauta, ryto ir vakaro malda šeimos glaudžiame rate, gailestingumo ir krikščioniško dosnumo veikla – juk esame ir mes mažyčiai, bet Dievo akyse tiek pat reikšmingi Jo žinios nešėjai, kurjeriai, kurie ir neša, ir perduoda, ir suteikia viltį, kai aplinkui tiek daug tamsos ir nežinios ten, kur žmogaus gyvenime nėra vietos Dievui.
Pirmųjų krikščionių Bažnyčios liturgijoje žmogus po krikšto prisiartindavo prie savo vyskupo. Vyskupo pasveikinimas būdavo šiltas naujakrikščio apkabinimas ir jo kaktos patepimas šventuoju aliejumi. Tai buvo vadinama krikščionišku parašu. Kaip šeimininkas pažymi kiekvieną savo avį, taip krikštas žmogaus gyvenime taip pat yra priklausomybės Dievo tautai ženklas. Kaip gera žinoti, kad kiekvieno iš mūsų šeimininkas yra pats Dievas – gailestingumo ir atleidimo Viešpats.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
